• PDF
  • Spausdinti
  • El. paštas

Netradicinė literatūros pamoka Žemaitės gimnazijoje

Šiemet sukako 100 metų, kai gimė poetas Vytautas Mačernis (1921–1944). Žinodami, kad jis buvo Telšių gimnazijos mokinys, mes, 7b klasės mokiniai, kartu su klasės vadove J. Šliažiene ir bibliotekos vedėja A. Vaičiuliene apsilankėme Žemaitės gimnazijoje, kurioje netradicinę literatūros pamoką mums vedė mokytoja D. Pabrėžienė.

Labai atidžiai klausėmės mokytojos pasakojimo apie V. Mačernio mokymąsi gimnazijoje 1935-1939 metais. Jos archyvuose saugomos tos klasės, kurioje mokėsi būsimasis poetas, trimestrinių pažymių knygos, padėjusios atkurti jo mokyklinį gyvenimą. Sužinojome, kad lietuvių kalba jam buvo sunkiausias mokomasis dalykas. Nors jis buvo vienas gabiausių klasės mokinių, tačiau ir jam pirmaisiais mokymosi metais nepavyko išvengti dvejetų iš lietuvių, užsienio kalbų, o vidurkis siekė 3,41 balo (iš 5). Šeštoje klasėje (antraisiais mokymosi metais) iš lietuvių kalbos jau buvo pasiekęs ketvertą. Tokį įvertinimą išlaikė ir septintoje klasėje. Tais pačiais mokslo metais jis praleido 165 pamokas, nes sirgo. Dar besimokant Sedos progimnazijoje, V. Mačerniui buvo diagnozuota džiova. Silpna sveikata jaunuoliui trukdė mokytis. Daugiau jėgų mokslams jis skyrė baigiamojoje (aštuntoje) klasėje. Tuomet labiau susikaupė, nes galvojo apie studijas universitete ir vengė pramogų, trukdžiusių mokytis. Būdamas gimnazistas, skaudžiai išgyveno D. Jackevičiūtės, savo pirmosios meilės, mirtį.

   Sužinojome, kad V. Mačernis buvo aktyvus jaunuolis: vadovavo literatams, rengė literatūros vakarus, skaitė pranešimus, dalyvavo diskusijose, literatų išvykose, su kitais gimnazistais leido mokyklos laikraštį „6 žaros“, dainavo chore, vaidino mokykliniame spektaklyje, buvo ateitininkas, publikavo savo pirmuosius kūrinius. Ypač jo kūrybą skatino literatūros mokytojas F. Kudirka, kuris įžvelgė jaunuolio talentą. Tačiau jaunasis poetas buvo savikritiškas. Jis suprato, kad reikia turtinti save, maitinti savo alkaną sielą „geriausiais žemės vaisiais – mokslu ir menu“. Todėl daug skaitė, mokėsi užsienio kalbų. Tarsi nujausdamas savo gyvenimo trapumą, labai brangino laiką, skubėjo kuo daugiau padaryti. 1939 metais, kai baigė gimnaziją, pradėjo rašyti „Vizijų“, savo geriausių kūrinių, ciklą.

Nuoširdžiai padėkoję mokytojai D. Pabrėžienei už labai įdomią pamoką, apsilankėme poeto klasėje. Grįždami senų medžių alėja, stabtelėjome ir prie jo paminklo, kad dar kartą pamąstytume apie tai, kaip mums „Šitoj mažų žmogučių žemėj“ netapti „mažiems“.

7b klasės mokinės K. Kazlauskaitė ir S. Slavinskytė

 

Lankytojų skaitiklis