Atžalynas - Atžalyno progimnazija

Tikrų žemaičių kelionė po savo žemę

Pirmiausia aplankėme Garbės kalnelį - seną lietuvių garbinamą vietą, apipintą pasakojimais. Čia mes, sugalvoję norą, padėjome po akmenėlį ir tikime, kad svajonė išsipildys.

Kelias atvedė į kitą padavimais apipintą vietą - vandens telkinį Laumės pėdą. Sakoma, kad čia trykštančių šaltinių vanduo – stebuklingas, jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą. Tam reikia trijų dalykų: atsigerti šio vandens, nusiprausti veidą ir labai tikėti. Mes įvykdėme visus reikalavimus: gėrėme, prausėmės, taškėmės ir šventai tuo tikėjome.

Už kelių žingsnių mūsų žvilgsnį prikaustė gražuolis Biržuvėnų dvaras. Sužinojome, jog Biržuvėnai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti jau 1253 m. XVa. čia buvo įkurtas didelis karališkas dvaras, o nuo 1670 m. dvaro savininkais tapo Gorskiai. 1940 m. sovietai jų dvarą nacionalizavo. Dabar dvaras renovuotas, tapo muziejumi, lankomas turistų. Mus labai maloniai sutiko ir daug įdomių faktų papasakojo Biržuvėnų etnografinio muziejaus steigėja Aldona Simonavičiūtė. Apsilankėme ir pačiame etnografiniame muziejuje, po kurio labirintus vedžiojo, mįsles minė ir leido praktiškai susipažinti su ,,lobyno“ turtais: matuotis, supuotis, šešką gaudyti, energingoji, šmaikščioji Aldona Simonavičiūtė. Atsisveikindami mokiniai jai linkėjo sveikatos, ištvermės, vadino „geriausia baba pasaulyje“.

Smagiai nusiteikę atkeliavome į Luokės miestelį. Luokė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta jau XIVa. Tuo metu tai buvo viena didžiausių ir svarbiausių Žemaitijos vietovių, nedaug nusileidusi Medininkams. 1417 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio paliepimu čia pastatyta viena pirmųjų Žemaitijoje Visų Šventųjų vardo bažnyčia, įkurta parapija, vyskupo dvaras. Per visą savo istoriją Luokė garsėjo jomarkais, turėjo net savo svorio vienetą – Luokės mastą. Pavaikštinėję po miestelį, prisiminėme ją išgarsinusią, dviprasmiškai vertinamą asmenybę, „svieto lygintoją“ Tadą Blindą.

Kadangi Luokės apylinkes garsina Žemaitijos kalnų karalienė Šatrija, negalėjome jos neaplankyti, nepasigrožėti iš viršaus atsiveriančiais vaizdais. Susipažinę su kalno istorija, išgirdę padavimą apie jo vardo atsiradimą, pasidžiaugę rudenėjančiomis apylinkėmis, paspragsėję fotoaparatai, „nuriedėjome“ žemyn.

Savo kelionę nusprendėme užbaigti aplankydami Tado Blindos pušį, juolab, kad jai jau apie 200 m. ir pasakojama, esą ją apglėbus, prisiglaudus - išsipildys norai.

Mokytoja Silva Gvazdovienė