Atžalynas - Atžalyno progimnazija

Mūsų tikslas – išsaugoti gimtąją žemaičių tarmę

Dar šių metų pradžioje labai apsidžiaugiau, kai siekdamas palaikyti tarmių gyvybingumą, vartojimo tradicijas, sustiprinti bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą, Lietuvos Respublikos Seimas 2013 metus paskelbė Tarmių metais. Jie paskelbti ne pasididžiuoti ir ne pramogauti, o parodyti, kad tarmės yra vertybė. Tarmių metų tikslas – paraginti mus visus, turinčius tokius kalbos turtus, juos saugoti, puoselėti bei jais didžiuotis. Tad mes, „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos, labai daug dėmesio šiais mokslo metais skyrėme tarmėms, ypač gimtajai žemaičių tarmei.

Mokytoja A. Arlauskienė 8b ir 9a klasių mokiniams vedė pamokų ciklus apie žemaičių tarmę, svetimybes joje, kūrė tarmiškus tekstus, aiškinosi, kaip kirčiuoja žemaičiai, klausėsi žemaitiškų dainų, aptarė jų lyriškumą ir meninę kalbą, supažindino su „iškiliojo žemaičio“ S. Daukanto darbais.

Mokytoja D. Eirošienė su penktokais mokėsi, kad tarmė yra kurios nors kalbos rūšis, vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje, jog lietuvių kalboje nuo seno skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Mokiniai sužinojo, kad tarmės skirstomos smulkiau į patarmes, o šios gali būti dalijamos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes. Ši mokytoja (kartu su istorijos mokytoja V. Nekrašiene) 5a klasėje vedė integruotas pamokas apie Žemaitiją, jos istoriją ir kalbą, su 7c klasės mokiniais aiškinosi žemaitiškų žodžių reikšmes, mokėsi žemaičių sodybos statinių pavadinimus, rašė pastraipą apie tarmės reikšmę žmogui. Jos mokomi dešimtokai pakartojo tarmes, patarmes, jų bruožus, skaitė įvairių patarmių tekstus, juos analizavo ir aptarė. Vyresniųjų (9-10 klasių) mokiniams buvo skirtas ir šios mokytojos suorganizuotas susitikimas su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi, buvusiu mūsų mokyklos mokiniu A. Vozbutu, kuris vedė netradicinę teatralizuotą pamoką apie vieną garsiausių XIX a. žemaičių – S. Daukantą.

5 b klasės mokiniai su mokytoja A. Petkuviene išsiaiškino, kad būtent iš tarmių išaugo bendrinė kalba, kad gerai kalbėti tarmiškai taip pat reikia išmokti. Septintokai (iš b klasės) mokėsi žemaitiškai sekti pasakas ir skaityti sakmes. 8a klasės mokiniai analizavo žemaitiškų tekstų ypatybes, patys juos kūrė (geriausi darbai puikuojasi klasės stende), skaitė tekstus iš žurnalo „Žemaičių žemė“, dalyvavo projekte „Gimtinė pro rasos lašą“.

6a klasės mokiniai su mokytoja J. Šliažiene lankėsi Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ir sužinojo, kad žemaičių tarmė yra vartojama visoje vakarinėje Lietuvos dalyje, jog jai atsirasti ypač reikšmingas buvo kuršių vaidmuo: būdingiausios šios tarmės ypatybės išliko buvusioje kuršių žemėje. Taip pat išsiaiškino, kad žemaičių tarmė yra artima latvių kalbai. Ir jie, ir 6b klasės mokiniai klausėsi mokytojos skaitomų latviškų tekstų bei stengėsi atrasti panašumų su žemaičių tarme. Taip pat šeštokai išmoko, kad mokslas, tyrinėjantis tarmes, vadinamas dialektologija, o tarmių tyrinėtojai dialektologais. 7a klasės mokiniai klausėsi ir aukštaičių, ir žemaičių tarme įrašytų tekstų ir nustatė, kuo šios tarmės yra panašios ir kuo skiriasi. Įdomiausia jiems buvo klausytis dzūkiškai sekamų pasakų. 8c klasės mokiniai dvi savaites vykdė projektą „Aš – gimtosios tarmės saugotojas“. Jų tikslas buvo padaryti žemaitiško teksto įrašą, jį išanalizuoti (išskirti ryškiausius fonetikos, kirčiavimo, leksikos ir sintaksės bruožus) bei atliktą darbą pristatyti klasės draugams. Apklausę savo artimuosius (mamas, tėčius, seseris, brolius, tetas, dėdes ...), įrašę ir išanalizavę jų kalbėjimą, aštuntokai nusprendė, kad jie yra tikrieji žemaičių tarmės saugotojai, kurie privalo taisyklingai kalbėti žemaitiškai ir vengti svetimybių.

Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė J. Šliažienė