2013-2014

  • PDF
  • Spausdinti
  • El. paštas

Mūsų tikslas – išsaugoti gimtąją žemaičių tarmę

Ar dažnai žmogus susimąsto, kas yra kalba, kas yra tarmė, kiek Lietuvoje tarmių, kuo jos viena nuo kitos skiriasi, ką jos turi bendra? Turbūt ne kiekvienas lietuvis iš karto atsakytų į šiuos klausimus. Jeigu kas paklaustų, kokia mano gimtoji kalba, aš, žinoma, atsakyčiau, – lietuvių. Bet iš tiesų mano gimtoji kalba – tai ne bendrinė lietuvių kalba, o ta, kuri yra atėjusi iš vaikystės, iš gimtųjų namų, iš tėvų. Tai mano tarmė – gimtoji žemaičių tarmė.

Dar šių metų pradžioje labai apsidžiaugiau, kai siekdamas palaikyti tarmių gyvybingumą, vartojimo tradicijas, sustiprinti bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą, Lietuvos Respublikos Seimas 2013 metus paskelbė Tarmių metais. Jie paskelbti ne pasididžiuoti ir ne pramogauti, o parodyti, kad tarmės yra vertybė. Tarmių metų tikslas – paraginti mus visus, turinčius tokius kalbos turtus, juos saugoti, puoselėti bei jais didžiuotis. Tad mes, „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos, labai daug dėmesio šiais mokslo metais skyrėme tarmėms, ypač gimtajai žemaičių tarmei.

Mokytoja A. Arlauskienė 8b ir 9a klasių mokiniams vedė pamokų ciklus apie žemaičių tarmę, svetimybes joje, kūrė tarmiškus tekstus, aiškinosi, kaip kirčiuoja žemaičiai, klausėsi žemaitiškų dainų, aptarė jų lyriškumą ir meninę kalbą, supažindino su „iškiliojo žemaičio“ S. Daukanto darbais.

Mokytoja D. Eirošienė su penktokais mokėsi, kad tarmė yra kurios nors kalbos rūšis, vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje, jog lietuvių kalboje nuo seno skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Mokiniai sužinojo, kad tarmės skirstomos smulkiau į patarmes, o šios gali būti dalijamos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes. Ši mokytoja (kartu su istorijos mokytoja V. Nekrašiene) 5a klasėje vedė integruotas pamokas apie Žemaitiją, jos istoriją ir kalbą, su 7c klasės mokiniais aiškinosi žemaitiškų žodžių reikšmes, mokėsi žemaičių sodybos statinių pavadinimus, rašė pastraipą apie tarmės reikšmę žmogui. Jos mokomi dešimtokai pakartojo tarmes, patarmes, jų bruožus, skaitė įvairių patarmių tekstus, juos analizavo ir aptarė. Vyresniųjų (9-10 klasių) mokiniams buvo skirtas ir šios mokytojos suorganizuotas susitikimas su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi, buvusiu mūsų mokyklos mokiniu A. Vozbutu, kuris vedė netradicinę teatralizuotą pamoką apie vieną garsiausių XIX a. žemaičių – S. Daukantą.

5 b klasės mokiniai su mokytoja A. Petkuviene išsiaiškino, kad būtent iš tarmių išaugo bendrinė kalba, kad gerai kalbėti tarmiškai taip pat reikia išmokti. Septintokai (iš b klasės) mokėsi žemaitiškai sekti pasakas ir skaityti sakmes. 8a klasės mokiniai analizavo žemaitiškų tekstų ypatybes, patys juos kūrė (geriausi darbai puikuojasi klasės stende), skaitė tekstus iš žurnalo „Žemaičių žemė“, dalyvavo projekte „Gimtinė pro rasos lašą“.

6a klasės mokiniai su mokytoja J. Šliažiene lankėsi Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ir sužinojo, kad žemaičių tarmė yra vartojama visoje vakarinėje Lietuvos dalyje, jog jai atsirasti ypač reikšmingas buvo kuršių vaidmuo: būdingiausios šios tarmės ypatybės išliko buvusioje kuršių žemėje. Taip pat išsiaiškino, kad žemaičių tarmė yra artima latvių kalbai. Ir jie, ir 6b klasės mokiniai klausėsi mokytojos skaitomų latviškų tekstų bei stengėsi atrasti panašumų su žemaičių tarme. Taip pat šeštokai išmoko, kad mokslas, tyrinėjantis tarmes, vadinamas dialektologija, o tarmių tyrinėtojai dialektologais. 7a klasės mokiniai klausėsi ir aukštaičių, ir žemaičių tarme įrašytų tekstų ir nustatė, kuo šios tarmės yra panašios ir kuo skiriasi. Įdomiausia jiems buvo klausytis dzūkiškai sekamų pasakų. 8c klasės mokiniai dvi savaites vykdė projektą „Aš – gimtosios tarmės saugotojas“. Jų tikslas buvo padaryti žemaitiško teksto įrašą, jį išanalizuoti (išskirti ryškiausius fonetikos, kirčiavimo, leksikos ir sintaksės bruožus) bei atliktą darbą pristatyti klasės draugams. Apklausę savo artimuosius (mamas, tėčius, seseris, brolius, tetas, dėdes ...), įrašę ir išanalizavę jų kalbėjimą, aštuntokai nusprendė, kad jie yra tikrieji žemaičių tarmės saugotojai, kurie privalo taisyklingai kalbėti žemaitiškai ir vengti svetimybių.

Žymus lietuvių kalbininkas A. Girdenis yra sakęs: „Neignoruokite, neniekinkite savo gimtosios tarmės! Tarmės yra vertos didžiausios pagarbos, nes tai mūsų senolių kalba, tai neišsenkamas ir neišsemiamas bendrinės kalbos šaltinis“. Taigi kviečiu visą mūsų mokyklos bendruomenę jungtis prie mūsų, lietuvių kalbos mokytojų. Tarmės išsaugojimas – tai visų mūsų bendras darbas.

Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė J. Šliažienė

 
  • PDF
  • Spausdinti
  • El. paštas

Susitikimas su Širvintų rajono mokytojais

Spalio 28 dieną, per mokinių rudens atostogas, „Atžalyne“ lankėsi nemažas būrys Širvintų rajono mokytojų: lituanistų, biologų, chemikų ir geografų. Jų atvykimo tikslas buvo pasisemti pedagoginės patirties iš mūsų mokyklos mokytojų ir aplankyti vieną gražiausių miestų Lietuvoje – Žemaitijos sostinę Telšius.

Pirmiausia apie „Atžalyną“ svečiams papasakojo direktorius V. Vaitkus. Jis pasidžiaugė, kad mokykloje dirba daug darbščių ir puikių mokytojų, supažindino su mokyklos istorija. Taip pat pakvietė širvintiškius pasivaikščioti po mokyklą ir parodė jos erdves. Svečiams labai patiko neseniai įkurtas muziejus.

Vėliau dalykų mokytojai bendravo atskirose grupėse. Mokytojai lituanistai klausėsi lietuvių kalbos mokytojos metodininkės J. Šliažienės pranešimo „Įvairių mokymo(si) metodų taikymas lietuvių kalbos pamokose 5-12 klasėse“, biologijos, chemijos ir geografijos mokytojos taip pat dalijosi gerąja patirtimi, aptarė aktualius savo dėstomų dalykų klausimus.

Po įdomių diskusijų svečiai pakvietė susitikime dalyvavusius mūsų mokyklos mokytojus atvykti į Širvintas ir pasisemti iš istorinės Kernavės žemės kūrybinių idėjų bei minčių.

Lietuvių k. mokytojų metodinės grupės pirmininkė J. Šliažienė

 
  • PDF
  • Spausdinti
  • El. paštas

Minint S. Daukanto 220-ąsias gimimo metines...

Šių metų spalio mėnesį „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje, kaip ir visoje Lietuvoje, minimos lietuvių tautos istoriko, rašytojo ir švietėjo S. Daukanto 220-osios gimimo metinės. Per lietuvių kalbos ir istorijos pamokas prisiminėme šio šviesuolio biografiją, jo nuopelnus mūsų kultūrai ir istorijai, skaitėme ir aptarėme kūrinių ištraukas, diskutavome apie jų aktualumą šiandien, žiūrėjome mokinių sukurtą filmuką, mokyklos antro aukšto fojė ir kabinetuose paruošėme informatyvius stendus apie šį žymų veikėją.

Spalio 21 dieną vyresniųjų klasių mokiniai ir lietuvių kalbos bei istorijos mokytojos susitiko su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi, buvusiu šios mokyklos auklėtiniu Arūnu Vozbutu. Kartu su juo atvyko ir Oneida Konsunga, jauna aktorė, 2011 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi režisieriaus J. Vaitkaus kursą. Svečiai parodė paskaitą - spektaklį „Daukantas: būdas senovės...“, sukurtą pagal S. Daukanto 1845 m. išleistą veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Aktorius šiuolaikiškai interpretuodamas tekstą apie senovės lietuvius, jų būdo bruožus nuoširdžiai bendravo su mokiniais, pateikė jiems įdomių klausimų, nuolat teiravosi senų žemaitiškų žodžių reikšmių. Šiems jų nepaaiškinus jis tuoj pat šmaikščiai atsakydavo. Ypač daug dėmesio A. Vozbutas skyrė savo gimtajai tarmei: daug metų gyvendamas Vilniuje jos nepamiršo ir puikiai rokavosi žemaitiškai. Spektaklį įdomų darė ir tai, kad buvo rodomos ir komentuojamos aktoriaus vaikystės ir paauglystės laikų nuotraukos, kurios, anot jo, taip pat jau yra istorija. Renginiui pasibaigus aktoriai mielai kalbėjosi su dalyviais apie šiandieninės mūsų mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius.

Malonu, kad buvęs „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos mokinys nepamiršo savo mokyklos ir maloniai nudžiugino bendruomenės narius dovanodamas tokį puikų renginį.

Lietuvių kalbos vyr. mokytoja D. Eirošienė

 
  • PDF
  • Spausdinti
  • El. paštas

Ekskursija į Naisius

Telšių „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokiniai dalyvavo projekte „Vaikų Velykėlės – 2013“ ir laimėjo ekskursiją į Naisius. Tad šį gražų spalio 17 d. rytą 43 mokinių grupė išvyko į kelionę. Naisiai – unikalus Lietuvos kaimas, kuriame įsikūrę po atviru dangumi Baltų dievų, Inkilų muziejai. Taip pat visus vilioja Žemaitukų žirgynas, vienas moderniausių Europoje Dažasvydžio centras bei Naisių vasaros teatras.
Pirmiausia vaikai aplankė Baltų dievų ir Inkilų muziejų, kurio tako ilgis 1 km 400 metrų. Gidė Irma papasakojo apie dievus, deives, Baltų mitologiją. Visus labai sudomino „inkilas boružėlėms“. Įdomi ekskursija buvo po Žemaitukų žirgyną. Žirgyno darbuotojai noriai ir nuoširdžiai bendravo su vaikais, papasakojo apie žemaitukų veislę, žirgų treniruotes, jų laimėjimus ir kt. Didelį įspūdį pradinukams paliko jodinėjimas su žirgais. Didžioji dalis mokinių pirmą kartą jojo su žirgais bei galėjo pabendrauti su šiais temperamentingais gražuoliais. Vyresni mokiniai, kuriems virš 12 metų, turėjo puikią pramogą Naisių dažasvydžio centre. Profesionalus Naisių vasaros teatras parodė nuotaikingą spektaklį „Pasaka apie obuolius ir kitus obelių gyventojus“. Iš šios kelionės vaikai parsivežė puikią nuotaiką ir geras emocijas.

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jadvyga Dapšienė

 
  • PDF
  • Spausdinti
  • El. paštas

Įdomi 6a klasės ekskursija į Klaipėdą

Spalio 9 dieną mes, 6 a klasės mokiniai, kartu su auklėtoja A. Daukantiene ir lietuvių kalbos mokytoja J. Šliažiene lankėmės Klaipėdoje. Mūsų išvykos tikslas buvo aplankyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, S. Jokužio leidyklą-spaustuvę ir papramogauti ,,Akropolyje“. Kadangi per lietuvių kalbos pamokas buvome išmokę vietovardžius, mums buvo skirta papildoma užduotis - keliaudami iš Telšių į uostamiestį ir atgal turėjome stebėti, kokias vietoves pravažiuojame, bei taisyklingai užrašyti jų pavadinimus.

Nuvykę į Klaipėdą pirmiausia apsilankėme Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Čia apžiūrėjome archeologijos, numizmatikos, etnografijos ekspozicijas, Klaipėdos pilies ir miesto maketus, kitus šio krašto ir miesto praeitį menančius originalius eksponatus. Taip pat muziejuje klausėmės paskaitos apie popieriaus gamybą ir patys galėjome pasidaryti po popieriaus lapą.

Po to nuvykome į S. Jokužio leidyklą-spaustuvę – pirmąją privačią spaustuvę Lietuvoje, įkurtą 1992 metais. Tada pradėjusi veiklą ,,nuo nulio“, ji pamažu plėtėsi, tobulėjo, apsirūpino moderniausia spausdinimo įranga, įvaldė pažangias technologijas ir tapo viena didžiausių spaustuvių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Ji bendradarbiauja su vienu žinomiausių įrangos spaustuvėms tiekėjų – Vokietijos kompanija „Heidelberg“. Įsigijusi įvairių šios įmonės gaminamų spaudos, pjovimo ir kitų mašinų, leidykla klientams siūlo labai kokybiškus gaminius: knygas, fotoknygas, kalendorius, etiketes, pakuotes, vizitines korteles, biuro, įvairius buhalterinius leidinius. Užsakovų patogumui visi procesai – fotopaslaugos, dizainas, paruošimas spaudai, leidyba, knygrišyklos, kiti baigiamieji darbai (nuo idėjos iki gaminio pristatymo) vykdomi po vienu stogu. Didžiausią įspūdį mums paliko popieriaus pjaustymo mašina, kuri per dieną spausdinimui gali paruošti net 8 tonas popieriaus. Išklausę įdomaus leidyklos darbuotojos Renatos pasakojimo, buvome maloniai nustebinti – gavome dovanų po didelį itin kokybiško popieriaus lapą.

Ilgokai papramogavę ,,Akropolyje“ susiruošėme atgal. Grįždami į Telšius vardijome vietovardžius: Klaipėda, Dauparai, Vėžaičiai, Tilvikai, Kuliai, Varkaliai, Plungė... Užsirašėme ir upių bei upelių pavadinimus: Danė, Minija, Babrungas, Durbinas... Šis darbas mums labai patiko, nes mes netradiciškai pakartojome tai, ką mokėmės lietuvių kalbos pamokose.

Tą dieną turiningai ir linksmai praleidome laiką. Pavargę, tačiau kupini puikių įspūdžių grįžome namo. Tikimės, kad ir kitos mūsų ekskursijos bus tokios šaunios ir įdomios.

6a klasės mokinys Lukas Semenkavičius

 
  • PDF
  • Spausdinti
  • El. paštas

Bendruomenės diena Katedroje

Daugiau nei dešimtmetį mūsų mokykla švenčia Bendruomenės dieną Katedroje. Ir šiemet, spalio 11 d., 2 – 10 klasių mokiniai kartu su klasių vadovais, dalykų mokytojai, administracija, tėveliai atskubėjo į Katedrą, kur buvo aukojamos šv. Mišios už visą mokyklos bendruomenę. Šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė klebonas Domas Gatautas.

Tradiciškai skaitinį iš Šventojo Rašto skaitė mokyklos direktorius Vytautas Vaitkus. Psalmę giedojo mokinys Dovydas Gintvainis. Visuotinę maldą meldė mokiniai ir mokytojai, kurioje buvo prašoma Dievo globoti mūsų mokyklos mokytojus, kad su meile ir pasiaukojimu beriama šviesos sėkla rastų gerą dirvą mokinių širdyse. Mokiniai prašė Viešpatį globoti jų tėvelius, suteikti jiems stiprybės ir ištvermės vedant savo vaikus tiesos ir doros keliu. Saugoti Šventąjį Tėvą ir mūsų vyskupus bei jų pagalbininkus. Taip pat buvo prisiminti amžinybėn iškeliavę mūsų mokyklos bendruomenės nariai.

Meilę Viešpačiui liudijo Mišių atnašos: deganti žvakė – Kristaus simbolis; Šventasis Raštas – noras jį skaityti, suprasti, pajausti ir gyvenimo kely vadovautis Gerąja Naujiena; rožinis – Švč. Mergelės Marijos garbei, kurios prašoma pagalbos ir užtarimo; obuolių pintinėlė – padėka Dievui, kuris moko viskuo, ką turime, dalintis su kitais; duona ir vynas – prašymas būti perkeistiems ir gyventi artimo laime. Visus dalyvavusius šv. Mišiose giesmėmis džiugino mokinių choras (vadovas G. Vaitkaitis).

Pasibaigus šv. Mišioms padėkos žodį tarė mokyklos direktorius Vytautas Vaitkus. Pasak direktoriaus, pirmoji tikėjimo mokykla yra šeima, todėl svarbu, kad kartu su vaikais šv. Mišiose dalyvauja ir tėvai. Žmogus bus ramus ir laimingas, kai atras savo tikėjimą ir Dievą, savo būdą bendrauti su Juo ir kreiptis į Jį. Dievas myli kiekvieną žmogų ir nori bendrauti su kiekvienu iš mūsų. Todėl ši graži tradicija kiekvienais metais ateiti į Katedrą šventų Mišių aukai yra ypatinga. Direktorius dėkojo tėveliams, tikybos mokytojoms, klebonui, kurie padeda eiti tikėjimo keliu, moko tarpusavio meilės ir supratimo. Klebonas Domas Gatautas taip pat pasidžiaugė gražiu bendradabiavimu su mokykla ir padovanojo mokyklai knygų.

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jadvyga Dapšienė

 
  • PDF
  • Spausdinti
  • El. paštas

„Piliečio žadintuvo“ krikštynos

Mokyklos būrelio „Piliečio žadintuvo“ nariai pagaliau nusprendė, kad atėjo laikas įsitvirtinti mokykloje ir tapti tikrais patriotizmo propoguotojais. Todėl 2013 m. spalio 9 dieną buvo pakrikštyti. Vargšeliai jie net neįtarė kokius krikšto kelius teks praeiti!
Surišti viena virve, jie traukė į mokyklos socialinių darbuotojų kabinetą. Ten klūpėdami davė priesaiką soc. darbuotojai V. Dacienei niekada nesityčioti, niekada neskriausti... O kad priesaika būtų tikra, teko pakrimsti „patyčių pipiro“. Kitas krikšto kelias nuvedė į mokyklos pavaduotojos J. Dapšienės kabinetą, kuriame nuolankiai buvo prisiekta mylėti savo krašto papročius ir tradicijas, jas propaguoti. Krikšto sutvirtinimui buvo geriamas „kraujas“. Nė kiek ne lengvesnis pasirodė trečiasis krikšto kelias - mokytojų kambarys, kurį reikėjo apeiti keliais, prisiekti mokytojams ištikimybe ir paragauti kreidos. Visai suplukę pagaliau įveikė paskutinį krikšto kelią - direktoriaus kabinetą. Čia jie pasižadėjo tik auksiniais žodžiais kalbėti apie savo mokyklą ir visą jos bendruomenę. Už tai direktorius juos apdovanojo „auksinėmis monetomis“. Pagaliau suklupę prie „mokyklos konstitucijos“ (mokinių taisyklių) jie pasižadėjo būti aktyviausiais, visus žadinti, budinti, judinti, būti savo šalies partriotais. Pagaliau būrelio nariams buvo įteikti nario pažymėjimai.

„Piliečio žadintuvo“ būrelio vadovė V. Nekrašienė

 
  • PDF
  • Spausdinti
  • El. paštas

Tikrų žemaičių kelionė po savo žemę

Ne veltui sakoma, kad mokytis lengviau tada, kai patiri neblėstančių įspūdžių. Todėl mes, ,,Atžalyno“ pagrindinės mokyklos Muziejininkų ir „Piliečio žadintuvo“ būrelių nariai, vadovaujami istorijos mokytojų Silvos Gvazdovienės ir Vytautos Nekrašienės, minėdami Pasaulinę turizmo dieną išsiruošėme į kelionę po Žemaitiją.

Pirmiausia aplankėme Garbės kalnelį - seną lietuvių garbinamą vietą, apipintą pasakojimais. Čia mes, sugalvoję norą, padėjome po akmenėlį ir tikime, kad svajonė išsipildys.

Kelias atvedė į kitą padavimais apipintą vietą - vandens telkinį Laumės pėdą. Sakoma, kad čia trykštančių šaltinių vanduo – stebuklingas, jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą. Tam reikia trijų dalykų: atsigerti šio vandens, nusiprausti veidą ir labai tikėti. Mes įvykdėme visus reikalavimus: gėrėme, prausėmės, taškėmės ir šventai tuo tikėjome.

Už kelių žingsnių mūsų žvilgsnį prikaustė gražuolis Biržuvėnų dvaras. Sužinojome, jog Biržuvėnai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti jau 1253 m. XVa. čia buvo įkurtas didelis karališkas dvaras, o nuo 1670 m. dvaro savininkais tapo Gorskiai. 1940 m. sovietai jų dvarą nacionalizavo. Dabar dvaras renovuotas, tapo muziejumi, lankomas turistų. Mus labai maloniai sutiko ir daug įdomių faktų papasakojo Biržuvėnų etnografinio muziejaus steigėja Aldona Simonavičiūtė. Apsilankėme ir pačiame etnografiniame muziejuje, po kurio labirintus vedžiojo, mįsles minė ir leido praktiškai susipažinti su ,,lobyno“ turtais: matuotis, supuotis, šešką gaudyti, energingoji, šmaikščioji Aldona Simonavičiūtė. Atsisveikindami mokiniai jai linkėjo sveikatos, ištvermės, vadino „geriausia baba pasaulyje“.

Smagiai nusiteikę atkeliavome į Luokės miestelį. Luokė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta jau XIVa. Tuo metu tai buvo viena didžiausių ir svarbiausių Žemaitijos vietovių, nedaug nusileidusi Medininkams. 1417 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio paliepimu čia pastatyta viena pirmųjų Žemaitijoje Visų Šventųjų vardo bažnyčia, įkurta parapija, vyskupo dvaras. Per visą savo istoriją Luokė garsėjo jomarkais, turėjo net savo svorio vienetą – Luokės mastą. Pavaikštinėję po miestelį, prisiminėme ją išgarsinusią, dviprasmiškai vertinamą asmenybę, „svieto lygintoją“ Tadą Blindą.

Kadangi Luokės apylinkes garsina Žemaitijos kalnų karalienė Šatrija, negalėjome jos neaplankyti, nepasigrožėti iš viršaus atsiveriančiais vaizdais. Susipažinę su kalno istorija, išgirdę padavimą apie jo vardo atsiradimą, pasidžiaugę rudenėjančiomis apylinkėmis, paspragsėję fotoaparatai, „nuriedėjome“ žemyn.

Savo kelionę nusprendėme užbaigti aplankydami Tado Blindos pušį, juolab, kad jai jau apie 200 m. ir pasakojama, esą ją apglėbus, prisiglaudus - išsipildys norai.

Namo grįžome smagūs, nusprendę keliauti dar. Juk mūsų Žemaitija tokia graži ir didelė, kiek daug vietų reikia aplankyti, pamatyti.

Mokytoja Silva Gvazdovienė

 

Puslapis 11 iš 14

Lankytojų skaitiklis